Apaštalų darbų 15 skyrius.

Tegul nebus mums įstatai „mylėk artimą“, „gerbk tėvus“ ir t.t. – tegul nebus jie mums tik teorija, dėl to, kad mes susižavėjome Šabatu, švariu maistu arba kitais kažkokiais įsakais, reikalaujančiais sudėtingo smulkmeniškumo. Tai reikia prisiminti. „Laikydamiesi šito, mes būsime teisūs!“ – sako apaštalai.

160
apastalu-darbai-15
Todėl, kad Tora – amžina sandora, ji niekur neišėjo, ji – nesitikėk – niekur ir neišeis, ir tik įstatymo laikymasis gali duoti tikrų tikėjimo vaisių.

Šalom brangieji!

Šiandienine mūsų tema – pakankamai aktuali, todėl, kad ji labiau nei kitos liečia gyvenimus, žmonių – ne žydų, kurie įtiki. Mes kalbėsime apie Apaštalų darbų knygos 15 skyrių. Tiksliau apie ginčą, kuris kilo, apie sprendimą, apie tai ką reiškia šis sprendimas ir ko iš šio sprendimo mums reikia laikytis šiandien ir laikytis įtikėjusiems iš pagonių tautos.

Taigi, iš Mažosios Azijos į Jeruzalę atvyko apaštalai, kurie kaip sakoma 15 skyriaus 4 eilutėje, pranešė viską, ką Visagalis buvo per juos nuveikęs ir kaip atvėrė duris pagonių tikėjimui.

Buvo susidurta su situacija, kuri, iki to momento, judėjų istorijoje nebuvo nutikusi niekada.

Visagalis suteikė galimybę pagonims įtikėti, pažinti Jį ir davė jiems Ruah HaKodeš (Šv. Dvasią). Lūžo pertvara skyrusi Izraelio tautą, pasišalino nešvarumas, kuris trukdė pagonims ateiti prie Toros, ateiti pas Visagalį, ir žinoma apaštalams iškilo klausimas: „Koks turėtų būti naujai atgimusių pagonių elgesys? Koks turėtų būti jų požiūris į Torą, į įstatymus, kurie iki tos dienos buvo vykdomi tik Izraelitų? Ir 5 eilutėje mes matome, kad pirmą kartą:

pakilo kai kurie iš fariziejų sektos ir sakė, kad juos reikia apipjaustyti ir reikalauti laikytis Mozės Įstatymo.

Fariziejų sekta — tuometinė žodžio „sekta“ reikšmė skiriasi nuo šiandieninės, o reiškė tikėjimo kryptį, galima sakyti – fariziejiška denominacija.

Taigi, vyrukai iš fariziejiškos denominacijos pakilo ir sako, kad mokiniai, kurie ateina krikštyti pagonių, turi juos apipjaustyti ir reikalauti jų laikytis Mozės Įstatymo. Ir visų pirmiausia sako apie mokinių prievolę skirti pagonims tam tikras pareigas. Ir Jeruzalės vyresnieji ir apaštalai susirinko dėl šio reikalo, galima sakyti tai buvo pirmoji Bažnytinė Katedra. Ilgai jie svarstė ir to išklausęs Petras atsistojo ir pasakė, kad jis buvo  pirmasis, kuris nuėjo pas pagonis (pamename istorija apie Kornelijų), ir sako:

Jūs žinote, kad Visagalis nuo pirmųjų dienų išrinko iš mūsų mane, kad iš mano lūpų pagonys išgirstų Evangelijos žodį ir įtikėtų ir Alohim, kuris pažįsta širdis davė jiems liudijimą, padovanojęs jiems Ruah HaKodeš, kaip ir mums, ir nepadarė jokio skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu apvalęs jų širdis.

Dabar Petras kalba apie apvalymą ir nurodo mums tokį istorinį faktą:

Adomo puolimo metu visa žmonija tapo nešvari. Vėliau prie Sinajaus kalno, kada tauta nusprendė „naase venišma!” (padarysime ir išgirsime!), kada Izraelio tauta įtikėjo į Visagalį, priėmė jo jungą sau – įvyko tautos apvalymas ir čia atsirado skirtumas tarp Izraelio tautos ir kitų tautų, atsirado švari bendruomenė. Ir žinoma, ši švari bendruomenė, kad išlaikytų švarumą, turėjo pasistatyti daugybę tvirtovių, kad nebendrauti su aplinkiniais pagonimis. Tai panašu į tai, kai vaikystėje, berniukai apsirengę baltais kostiumais, mergaitės baltomis suknelėmis, eidavome žaisti. Buvo tiek daug apribojimų tam, kad išsaugoti drabužių baltumą: negalima liestis prie to, negalima liestis prie kito, negalima žaisti smėlio dėžėje ir bėgioti po mišką negerai, todėl kad balti drabužiai išsiteps. Lygiai taip pat ir hebrajai, būdami švari tauta, atsidūrę tarp nešvarių, be abejonės turėjo daug apribojimų bendraujant su nešvariomis tautomis. Mes pamename ir žinome, kiek kainavo Petrui bendravimas su pagonimis, apie ką jis ir liudija. Ir štai Petras iš savo patirties sako, kad Visagalis tikėjimu apvalė jų (pagonių) širdis, kaip kadaise apvalė ir Izraelio tautą.

Toliau, apie ką iš tiesų kalba Petras, tai, kad įvykiai, kurie įvyko tarp pagonių, tai – Visagalio veiksmai, kaip ir įvykiai, kurie apvalė Izraelio tautą, tai taip pat Visagalio veiksmai. Ir toliau 10 eilutėje klausia:

Kodėl gi jūs gundote Alohim, norėdami užkrauti mokiniams jungą, kurio negalėjo panešti nei mūsų tėvai nei mes?

Apie ką eina kalba? Ar eina kalba apie Įstatymą? Argi Petras kalbėjo, kad mes negalime panešti Įstatymo jungo? Petras, kuris atsakinėjo Visagaliui: „Aš nevalgiau nieko nešvaraus!” Petras kalba apie tai, kad mes (hebrajai) negalėjome priversti, pagonių laikytis Toros, mes nesugebėjome jų apvalyti nuo jų nešvarumo, tai padarė Visagalis, nekraukite šio darbo ant mokinių pečių.

 Mes tikime, kad Adonai Jehushua HaMašijah malone mes būsime išgelbėti, kaip ir jie.

Po to buvo dar Barnabo ir Pauliaus liudijimas. Ir Jokūbas nusprendė (skaitome nuo 13 eilutės):

Paklausykite manęs, Simonas paaiškino, kaip Alohim iš pradžių pašaukė Pagonis, kad sukurti savo Vardui tautą. Ir čia dera pranašų žodžiai, kaip parašyta: „Paskui kreipsiuosi ir atkursiu kritusią Dovydo padangtę, ir tai, kas joje sugriauta, atkursiu ir sutaisysiu ją, kad ieškotų Visagalio kiti žmonės ir visos tautos, tarp kurių bus paskelbtas Mano Vardas, sako Visagalis, kuriantis visą tai. Nuo amžinybės visi Jo darbai Visagaliui yra žinomi.

Ir vėl gi, Jokūbas pratęsia kalbą apie tai, kad Visagalis atlieka tam tikrus veiksmus tarp pagonių, kaip savo laiku Jis atliko ir tarp Izraelio.

Todėl manau neapsunkinti atsivertusių į Alohim pagonių, o parašyti jiems, kad jie susilaikytų nuo to kas suteršta stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugimų ir kraujo, ir kad nedarytų kitiems to, ko sau nenori. Kadangi Mozės įstatymas, nuo seniausių kartų, visuose miestuose, turi jo pamokslautojų ir yra skaitomas sinagogose kiekvieną Šabatą.

Apie ką eina kalba ir kodėl šioje vietoje atsirado šie nurodymai? Šiuolaikiniame mesijiniame judėjime, dauguma komentatorių, ir tai labai pagirtina, skaitydami Brit HaDaša (Naująjį Testamentą), stengiasi, rasti paralelių rabinistinėje literatūroje. Todėl šioje vietoje dauguma mesijinių mokytojų pasistengė surasti, taip vadinamų „7 Nojaus įsakymų“. Tariamai, žodinėje tradicijoje egzistuoja toks mokymas apie septynis įstatymus, kuriuos kiekvienas žmogus, ne žydas, privalo laikytis tam, kad turėtų amžinąjį gyvenimą, ir šioje vietoje, tariamai, yra užuomina į šiuos įsakymus.

Bet aš galiu pasakyti, kad istorija apie septynis įstatymus nebuvo žinoma apaštalų laikais.

Mes neturime jokių dokumentuotų įrodymų apie tai, kad tie įsakymai, būtų minimi anuomet. Be to, kai šie įsakymai egzistavo, vyravo nuomonė, kad tie įsakymai visiškai nėra įsakymai. Tačiau išminčiai, skirtingose tautose, matė septynias teigiamas savybes, kurios kaip jie manė, yra Kūrėjo valios vykdymas.

Šiandien mes galime sakyti, kad kažkuri valstybė yra laisva ir demokratinė, jei joje kas tris ar keturis metus vyksta rinkimai, jei joje yra laisva žodžio valia, jei joje atsižvelgiama į žmogaus teisę. Lygiai taip pat ir išminčiai manė, kad jei tauta laikosi šių septinių įsakymų, tai ši tauta yra progresyvi ir pažengusi. Tokiu atveju, šis įsakymas skirtas tautoms, bendruomenėms, o ne žmonėms. Ir žinoma, tai viso labo tik žodinė tradicija, nieko bendro neturinti su praktiniais įsakais.

Šiandien dienai, šie įsakymai yra vėl iškelti į paviršių ir yra atkurti krikščionybėje tarp pagonių, taip vadinamas judėjimas „Bnei Noah“. Įsakymus šiam judėjimui galvoja judėjų rabinai ir iš šių septynių įsakymų šiai dienai yra kilusių daugiau nei 150. Yra bendruomenių, kurios stengiasi gyventi pagal šio judėjimo „Bnei Noah“ įsakymus, bet aš galiu pasakyti, kad man, mano akimis žiūrint, judėjimas „Bnei Noah“ tai – pavojingas ir sunkus eksperimentas žmonėmis, jų dvasinėje sferoje, už kurį galutiniame rezultate dauguma duos apyskaitą.

Tai bandymai su žmogumi, jo dvasinėje paieškoje, bandymai paimti valdžią, kurią apgaulės būdu gavo tie mokytojai ir jie veda savo mokinius melo keliu. Tai šiuolaikinis priėjimas. Ir šio naujo judėjimo dėka, šis 15 skyrius įgavo aiškinamą, kad tai yra tikros užuominos į septynis Bnei Noah įsakymus.

Galiu tik pasakyti, kad tuo metu neegzistavo septyni Bnei Noah įsakymai, tie septyni įsakymai praktiškai nebuvo taikomi, visa tai 3-4 amžiaus rabinų scholastinis įstatymų kūrimas, kuris paskutinius pusantro tūkstančio metų buvo pamirštas, ir 19 amžiaus gale vėl pradėjo lysti į paviršių, o 20 amžiaus pabaigoje pradėjo kilti dar labiau ir šiandien mes turime netgi tokį judėjimą. Bet dar kartą noriu pakartoti, kad niekur Apaštalų darbų 15 skyriuje, niekur visame Brit Hadaša, nėra nuorodos į septynis Nojaus įsakymus. Tai – mitas.

Tai kas gi vis dėl to yra 15 skyriuje?

Ką reiškia tie įsakymai, kuriuos Jokūbas siūlo pagonims? Ir ką iš viso reiškia naštos uždėjimas? Apie ką eina kalba? Taigi,

  • susiteršimas stabais (hebr. avoda zara) – stabų garbinimas,
  • išvirkavimas (hebr. divrei raiot),
  • pasmaugti gyvuliai (hebr. nevila)
  • ir kraujas, ne vartojimo su maistu prasme, bet šlehum damim – kraujo praliejimas.

Šie keturi įsakymai, kurie judaizme įeina į atskirą įsakymų grupę, kuriuos draudžiama pažeisti netgi apėmus mirties baimei. Pavyzdžiui: jei susirgo žmogaus vaikas arba jis pats stipriai persipjovė pirštą, jis gali per Šabatą daryti tai, kas išgelbės jį ar jo sūnų, tokiu atveju jis gali pažeisti Šabatą. Jeigu žmogui yra sakoma: „Suvalgyk šamo (šamas nešvari žuvis) kotletuką arba mes tave užmušim!” – ramiai galima suvalgyti kotletuką iš šamo, todėl, kad Tora mums duota, kad gyventi, o ne tam, kad mirti. Be 15 skyriuje aprašytu atveju: negalimas kito dievo garbinimas, negalima eiti pas svetimą žmoną net ir mirties baimei apėmus, negalima užmušti kito, ir pasmaugti gyvuliai. Pasmaugtų gyvulių sąlygos šiandieniniame judaisme nėra.

Tais laikais dėl Makabėjų karo, kada tauta gyveno pogrindyje ir švaraus maisto buvo galima gauti tik labai sudėtingomis sąlygomis, iš tiesų, tam, kad išlikti judėju, buvo priimtas įstatas, kad netgi ir dėl pasmaugtų gyvulių reikia aukoti gyvybę, ir jos nevalgyti.

Jokūbas, kviečia parašyti tautoms šiuos keturis įsakus, įsakymus, dėl kurių įvykdymo galima aukoti netgi gyvybę.

Kas tai per sąrašas ir kodėl jis buvo reikalingas?

Šioje vietoje stabtelkime ir padarykime dar vieną istorinį nukrypimą dėl giyura klausimo, kuris, kaip besuk, primena krikšto procesą. Kada giera (naujai besikrikštijantį) nardindavo į vandenį, išminčiai prieidavo ir skaitydavo jam įsakymus. Paprastai kalbėdavo apie antrąją dešimtinę, apie lauko kraštus, kuriuos reikia palikti vargšams, t.y. kalbėjo apie tai, kas jų nuomone pagonims buvo ypatingai sunku padaryti – panaikinti ribą tarp jo nuosavybės ir visuomeninės nuosavybės, tokiu būdu paruošdami jį įstoti į bendriją, kuri susideda iš žmonių, kurių kiekvienas – žmogus yra bendruomenė, kur asmeninių ribų labai mažai, o visuomeninė jėga labai didelė. T.y. žmogui kalbėjo, kad jam teks dalintis turtu ir dalintis su vargšais, nepažįstamais ir iš dalies, reikės sujungti savo nuosavybę su kitų žmonių nuosavybe. Tai buvo sakoma naujai krikštijamam (prozelitui) todėl, kad išminčiai manė, kad labai svarbu, pasakyti būtent tai. Tai kad „krikšto“ metu jam buvo skaitoma, tik tie įsakymai, nereiškė, kad tas prozelitas prisiima tik tuos įsakymus. Ne! Palaipsniui, besimokant ir žengiant į priekį, jis perima visą Torą.

Tas pats vyksta ir čia. Iš pradžių pagonims sakoma, sakykime – patys lengviausi įsakymai. Tai ne tokie įsakymai, kurie reikalauja žmogiško persilaužymo, įveikiant save, dauguma šiuolaikinių žmonių taip ir gyvena, palikim šone pasmaugtus gyvulius. Iš prozelito buvo tikimasi, kad jis eis toliau, todėl, kad:

Mozės Įsakymas nuo seniausių kartų, visuose miestuose turi jo pamokslautojų ir yra skaitomas sinagogose kiekvieną Šabatą.

T.y. Įstatymas skaitomas kiekviena Šabatą. Mokiniai, kurie atėjo krikštyti moko ir primena tas keturias ribas, kurių negalima pažeisti, net ir mirties akivaizdoje. O toliau žmogus pradeda mokytis. Matome kaip apaštalai nusprendė, kad jie parašė tokį laišką, turėdami minty tai, kad būdami judėjiškoje aplinkoje, mokiniai pradės mokytis Toros ir per Toros pamokas jiems atsiskleis įsakai. Tie keturi – tai ribos.

Štai šiandien žmogus kilęs iš pagonių, kuris įtiki, gali patekti į bažnyčią, kur šie keturi įsakai visiškai neaktualūs:

„Norite valgyti hematogeną? Valgykite! Norite valgyti kraujinius vėdarus? Valgykite! Kiauliena?“

Mes sakome, draudžia mums Brit HaDaša kiaulieną? Imkite ir pabandykite užmušti kiaulę taip, kad ji nebūtų pasmaugta (t.y.visos gyvūnų mirtys, kurios yra ne perpjovus ir nenuleidus kraujo priskiriamos prie pasmaugtų gyvulių mėsos). Pati iš savęs, jos kraujo arterijų išsidėstymas neleidžia to padaryti. Netgi jei jūs atmetate viską, ką jums čia sakau ir sakote, kad: „mes negyvename „pagal raidę“, matome, kad Jeshua panaikino įstatymą“, vis tiek gaunasi, kad šių keturių įsakymų jūs nesilaikote.

Dauguma mėsos gaminių, kurie parduodami turguje ar parduotuvėse, tai – pasmaugtieji gyvuliai (g.b. nutrenkti elektra, nužudyti naudojant dujas ir pan.). Netgi jei kalba eina apie švarią mėsą, tokią kaip jautiena ir vištiena. Vištą pradeda pešti tada kai ji dar gyva. Jūs visą tai valgote. Todėl netgi tie žmonės, kurie neigia įstatymo laikymąsi, pagal jų tikėjimą, vis tiek, pastoviai daro nuodėmę, kada valgo.

Šis panaikinimas, tai pats iš savęs yra melagingas mokymas.

Taip pat kaip ir melaginga koncepcija, kuri sako, kad čia yra užuomina apie septynis Nojaus įsakymus „Bnei Noah“.

Čia yra užuomina apie tai, kad reikia mokytis. Tikriausiai tie, kurie domisi judėjiška tradicija žino istoriją apie prozelitą, kuris atėjo pas Šamają ir sako: „Išmokyk mane visos Toros kos stovėsiu ant vienos kojos“. Šamajus paėmė didelę statybinę liniuotę ir išvarė prozelitą. Bet linksmasis prozelitas atėjo pas Gilielį, pas antrąjį didį tų laikų mokytoją. Gilielis pasakė jam: „Visa Toros esmė – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų“ Štai čia paprastai ir užbaigiama citata, o citata baigiasi žodžiais: „…visi kiti komentarai. Eik ir mokykis!”

Ir apaštalai čia sako tą patį: šie keturi įsakymai dėl kurių galima numirti, o likusieji komentarai, kiekvieną Šabatą sinagogoje, eik ir mokykis.

Šiandien, po dviejų tūkstančių metų, mes matome dar vieną pavojų

– laikytis judėjiškų tradicijų. Jei paklaustumėte manęs, ar laikytis judėjiškų tradicijų? Aš atsakysiu: „Ne!” Kategoriškai, ne! Nacionalinių tradicijų laikytis nereikia. Nereikia lakstyti su judėjiška vėliava. Nereikia mėgdžioti judėjiškos virtuvės. Ir netgi dainuoti hebrajiškai visiškai nebūtina. Nors tai – puiku ir gražu.

Tora – tai Visagalio įsakymai, ir tai, kas privaloma laikytis naujai įtikėjusiam pagoniui, tai – laikytis tų Visagalio įsakymų, kurie jį liečia. Tai yra: jis niekada nebus vyriausiuoju kunigu ir neįeis į Šventųjų Švenčiausią, netgi jei Šventykla bus atstatyta. Bet tą įstatymo dalį, kuri jį liečia, jis privalo laikytis. Vėl gi pakartosiu, ir tai yra labai svarbu, kad įstatymo laikymasis ateina besimokant Toros, iš vidinio supratimo ir per vidinį apreiškimą, ne imituojant.

Gerbiami vaikinai iš HaBaDa daro tai, kas pas juos vadinama „kovinės operacijos“. Per Sukotą jie ima keturis tipus augalų, kuriais reikia papurtyti ir važinėja per Bronksą, judėjiškais kvartalais, pagauna žmogų, kuris panašus į judėją, ir sako jam: „Štai, imk, papurtyk šiuo!”, vėliau parodo knygutę: „Perskaityk tai!“ ir moko. Ir dažnai žmogus pasirodo visiškai nesuprantantis kas čia atsitiko. Tai labai panašu į pagonį, kuris pradeda imituoti judėją ir laikosi ne Visagalio Įstatymo, bet judėjiško. Ir imituodamas judėją atrodo visai nesuprantamai, kaip klounas, kuris užpildydamas tarpus tarp pasirodymų imituoja, tai stipruolį, kuris trauko virves, tai akrobatą, kuris šokinėja ant lyno, bet jam klouniškai tai nesiseka.

Nagrinėkite Torą, pažinkite Įstatymą per Torą.

Tegul judėjiški šaltiniai, kurie yra geri ir be galo naudingi, bus jums orientyru ir palaikymu. Taip pat prašykite pagalbos ir klauskite rabinų, tame tarpe ir į ortodoksalių rabinų, supraskite jų atsakymus, bet gyvenkite pagal Alohim Įstatymus, nekartokite judėjiškų tradicijų.

Jei ruošiatės praleisti Pesach Sederį, supraskite, kad Pesach Agada tai tik metodika parašyta judėjams. Jei jūs bandysite skrupulingai to laikytis, kada atidaryti macą, kada uždaryti macą, kada tą arba aną, jūs tarp visų šių smulkmenų pamesite pagrindinį šventės tikslą. Gyvenkite Visagaliui! Tegul jūsų gyvenimas prisipildo Alohim, o ne judėjiškumu. Ir tada, kada kažkas judėjiško savyje neša Alohim, tai yra naudinga ir tai reikia priimti su džiaugsmu.

Tokiu būdu pagoniui, kuris atsivertė į Visagalį ir sutiko sekti Visagalį, pirmu reikalu, pirmu įsakymu tampa Toros nagrinėjimas.

Reikia pradėti nuo mokslo, reikia, kad besimokant atsivertu tie patys įsakai. Skirtumas tarp Izraelio ir pagonių yra toks, kad jei Izraelitas jau gimdamas privalo laikytis ir ta prievolė jį veda, tai pagonis, naujatikis, patenka į situaciją, kada Tora įrašoma į jo širdį ir jos viduje gyvenantis Mesijas, turi motyvuoti jį įstatymo laikymuisi, išplėstam ir motyvuotam supratimui apie tą Toros dalį, kuri skirta pagonims. Ir judant taip, kad netaptu judėju Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje ar Italijoje. Ir ne bendruomenėje ir iš esmės ne judėjiškume, todėl kad natūraliai būti judėju nesiseka.

Būtent nuo sąmoningo, kokybiško Toros nagrinėjimo turi prasidėti pagonio kelias.

Tai mokymasis. Kaip sako Paulius: „ne Įstatymo klausytojai, bet Įstatymo vykdytojai“, tas mokymasis tam, kad pats galėtų liudyti apie Įstatymą, apie jo laikymąsi visuose tuose klausimuose, kurie jį liečia, taip, kad iš jo vidaus lietųsi gyvasis vanduo.

Ir be šio liudijimo, kada iš tavęs išeina Tora, kada tu gyveni laikydamasis Įstatymo, toje dalyje, kuri tau skirta, be viso šito nėra tikėjimo vaisių, tikėjimas be šito yra miręs. O viskas kas liko, galima kiek nori pateikti pavyzdžių, balansuoti, pateikiant citatas ir BritHadaša, visa kitą vis tiek yra melas. Keturi įsakai, kuriuos gavo iš apaštalų, plius „nedaryk to, ko nenori, kad tau darytų“ ir toliau komentarai… eik ir mokykis komentarų, pripildydamas savo gyvenimą, gyvenk pagal Torą. Kuo daugiau tavo gyvenime bus Toros, tuo daugiau tavo širdyje bus dieviškumo, tuo arčiau, Visagalio tu būsi.

Todėl, kad Tora – amžina sandora, ji niekur neišėjo, ji – nesitikėk – niekur ir neišeis, ir tik įstatymo laikymasis gali duoti tikrų tikėjimo vaisių.

Tai žinoma, turi būti palydima tuo, kad mes turime saugoti save nuo išaukštinimo nuo to, kad nustoti mylėti tuos, kurie negyvena taip kaip mes, netikinčius žmones, nuodėmingus ir t.t. Tai didelė grėsmė kelyje, pasakyti sau: „Aš laikausi įstatymo, todėl aš pats geriausias ir pats kiečiausias ir pan.“ Toros laikymasis dažnai priveda prie to, kad mes įsitraukiame į smulkmenas, kai mes pašalinam uodą, bet kupranugarį praryjam. Tai didelė grėsmė ne tik tame, dėl kurios perspėjo fariziejus, bet ir grėsmė apie kurią reikia perspėti bet kurį tikintįjį.

Reikia suprasti, kad kartu su tuo, kad mes bandome laikytis košero ir Šabato, pirmuoju įsakymu vis tik yra „veahavta reeha kamoha“ (pamilk artimą kaip save).

Saugoti tai reikia šeimoje – saugoti meilę, vienybę, kartu su tuo, kad siekiame įstatymo laikymosi. Saugoti bendruomenėse – būdami liudijimu to, kad mes turime meilę. Nė joks įstatymo laikymasis neatleidžia mūsų nuo būtinybės mylėti artimus, pati sunkiausia dalis, tikriausiai, visame Rašte.

Tegul nebus mums įstatai „mylėk artimą“, „gerbk tėvus“ ir t.t. – tegul nebus jie mums tik teorija, dėl to, kad mes susižavėjome Šabatu, švariu maistu arba kitais kažkokiais įsakais, reikalaujančiais sudėtingo smulkmeniškumo. Tai reikia prisiminti. „Laikydamiesi šito, mes būsime teisūs!“ – sako apaštalai.

Vertimas iš Alexsandr Blend mokymo

 

Mums reikalingas visokeriopas Jūsų palaikymas!

Jei Jums buvo naudingas šis mokymas, straipsnis ar komentaras, galbūt Jūs norite prisidėti prie šio projekto, tam, kad jis gyvuotų ir ateityje?

Užsukite į mūsų skyrelė „Parama“ ir sužinokite kaip tai galite padaryti!