Išmokyk mus melstis. “Tėve mūsų” malda.

“...išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savo mokinius”.

325
Tėve mūsų
Tėve mūsų

Šiandien kalbėsime apie maldą. Pakalbėsime apie maldą, kurios išmokė mokinius, Jahušua.

Mes skaitome, kad vienas iš mokinių Jo paprašė:

“…išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savo mokinius”.

Kyla klausimas: ką Jahušua mokiniai darė iki to? Kodėl staiga jiems prireikė kažkokios ypatingos maldos? Juk Izraelio tauta nuo seniausių laikų meldėsi ir patirtis melstis tautoje buvo didžiulė. Kodėl Jonui prireikė mokyti mokinius melstis?

Tam, kad visą tai suprasti, iš pradžių pabandysime suprasti, kas yra malda? Hebrajų kalboje, bendravimui su Visagaliu apibūdinti, yra skirtingos terminologijos. Yra terminas “zemer” dainų dainavimas ir sakoma, Visagalis gyvena savo tautos dainavime, t.y. “zimra”-būtent dainų dainavimas, be to yra “halel” – šlovinimas, yra “godaa” – padėka, “bracha” – praturtinimas. Ir tai yra skirtingos bendravimo su Visagaliu formos.

Zemer tai pašlovinimas prieš kitus, šlovinimas pasaulyje. Halel – tai pašlovinimas bendruomenėje, tarp kitų tikinčiųjų. Bracha– tai praturtinimas, padėka už tam tikrus dalykus, už konkrečias Visagalio savybes.

O mokiniai prašo maldos “tfila”. Žodis “tfila” buvo aiškinamas įvairiai, apie jo kilmę daug įvairių nuomonių. Netgi buvo žmonių, kurie šiek tiek pakeitė rašybą ir sakė, kad šis žodis kilęs iš “tafel” būti prisiklijavusiu, prilipti prie kažko. Tai, galima sakyti, metaforiškas žodžio aiškinimas. Jei mes pabandysime pažvelgti į žodį šiek tiek giliau, tai labiausiai tikėtina šio žodžio šaknis – “pei, lamed, lamed” t.y. “פלל” – atitrūkti, prasiveržti, pasirodyti, atsiskirti ir panašios reikšmės. Visos šaknys, kurios prasideda dviem raidėmis pei ir lamed turi kažkokią reikšmę su išsiskyrimu.

  • Pele – tai stebuklas, kažkas kas randasi ne mūsų supratimų ribose;
  • peleg – tai atsiskyrimas, dalis;
  • peled – apdovanojimas;
  • pelah – lopas;
  • palas – kelio klojimas;
  • palaš – prasiveržimas kažkur;
  • palat tai – pabėgimas, kažkokios teritorijos palikimas (susiję su šalių sienomis ir jų pažeidimu).

Visos šio šaknies reikšmes, o šaknimi mes vadiname pirmas dvi raides, apjungiančios hebrajų šaknis.

Taigi, žodis tfila nuo šaknies palel kas gali reikšti prasiveržti, išsiveržti, atitrūkti. Šiuolaikinėje kalboje šaknis turi šiek tiek neigiamą reikšmę – apkaltinti save, išsiskirti blogąja prasme. Žodis Palial reiškia – nusikalstamas, apkaltintas, atskirtas nuo bendruomenės. Bet panašu, kad taip buvo ne visą laiką ir galimas dalykas, kad viena iš šių reikšmių – atsirasti, pasirodyti, rodyti savo atsiskyrimą nuo bendrų taisyklių, bendrųjų įstatymų.

Ir be abejonės, kai mes kalbame apie kažkokį vidinį darbą, apie tai, kas vyksta viduje, atsiskleidimą arba prasiveržimą kur nors, apie tai kaip išsiveržti iš asmeninio “aš” ribų (sienų), kaip prasiveržti į atskirtąjį gyvenimą, arba atvirkščiai. Tai ir bus preliminarus šio žodžio paaiškinimo spektras. Iš tiesų mes prašome Mokytojo parodyti, dvasinio darbo esmę.

Žodis malda hebrajų kalboje visada vadinasi “avoda še balev” (עבודה שבלב) širdies darbas. Ir mums labai svarbu žinoti, kaip teisingai, atsižvelgiant į tai ko moko Mokytojas, šį darbą atlikti. Būtent tokia yra esmė to ko prašo išmokyti mokiniai.

Ko gero Jonas davė savo mokiniams kažkokį savo tokio proveržio metodą ir Jahušua mokiniai taip pat panoro taip prasiveržti, taip pat panoro suprasti šį ruach (dvasinį) darbą, bet jau iš Mokytojo lūpų.

Skaitome Psalmėse 102:17-18 (kituose vertimuose 101) Jis išgirs jų skundų maldas, ir nepaniekins jų maldos. Tai bus įrašyta paskutinei kartai, nauja tauta šlovins יהוה.

Kas bus įrašyta mes skaitome šiek tiek aukščiau (17 eilutė). Kreipiasi į maldą ir apeliaciją. Žodis arar, noras pakeisti situaciją. ve lo bazah et tefilatam – nepaniekino, neatsisakė girdėti, neapiplėšė, galima sakyti – nenuteisė šios maldos.

Jei nuo eilučių pradžios tai: Išgirdo jų skundų maldas (prašymus pasigailėti, kasacijas – taip dar galima išversti žodį arar) Ir nepaniekino jų maldos. Ir tai bus įrašyta paskutinei kartai ir nauja tauta šlovins Visagalį.

Malda gali būti kaip esamos situacijos skundas, bandymas pakeisti esamą situaciją kreipiantis į Visagalį su prašymu pakeisti esamą situaciją.

 

Kyla klausimas: “Kodėl Dovydas apskritai kalba apie atsigęžimą į maldą? Argi Visagalis anksčiau neišklausydavo bejėgio maldos? Kodėl Dovydas psalmėse apie tai kalba? Argi iki Dovydo nebuvo žinoma, kad Visagalis girdi maldą ir jos neniekina?

Iš principo, čia yra kažkas naujo, tame, kad ši malda skirta sukurti, suformuoti, būtent padaryti iš nieko (žodis nivra, kuris yra originale, reiškia kūrimą iš nieko) naują tautą. Sukurti naują tautą, kuri šlovins Visagalį.

Pradžioje bus tfila, tai yra bandymas prasiveržti, bandymas pakeisti save. Vėliau bus sukurtas naujas kūrinys – Visagalio šlovinimas. Tai lyg žmogus atgimęs iš aukšto, kuris tampa vaikščiojančiu Visagalio šlovinimu.

Visas šis kelias, nuo atgailos, nuo noro pasikeisti iki pakeistos būsenos, kai mes patys savimi šloviname Visagalį – visa to esmė – malda.

Jahušua mus moko maldos.

Yra du šios maldos teksto variantai: vienas Evangelijoje pagal Matą, kitas pagal Luką. Yra daug įvairių neatitikimų šios maldos rankraščiuose. Kaip mes galime sužinoti, koks tekstas buvo iš pradžių, kai atsiranda neatitikimai rankraščiuose? Tuo užsiima atskiras mokslas – tekstologija. Tyrinėtojai mano, kad niekas neims ir nepašalins ko nors iš maldos. Tokio tipo tekstai dažniausiai ilgėja dėl perrašinėtojo pridėtų žodžių. Jei Luko tekstas yra gerokai trumpesnis, manoma, kad Mato tekstas papildytas Mato komentarais, autoriniais paaiškinimais, praplėtimu ir pan.

Pats anksčiausias mus pasiekęs dokumentas, su šios maldos tekstu – taip vadinamas Sinajaus ištrauka, fragmentas, II amžiaus Evangelija, kuriame maldos tekstas skamba taip:

“Tėve, te bus atskirtas Tavo Vardas, te ateis Tavo valdžia. Duonos mūsų gyvybiškai svarbios mums duok kasdien. Ir atleisk mums mūsų nuodėmes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams. Ir nevesk mus į pagundą.”

 Tai pats trumpiausias teksto variantas. Iš kitų šaltinių mes taip pat žinome ilgiausią variantą:

Tėve mūsų, esantis šemayim (“danguje”). Te bus atskirtas Tavo Vardas, te ateis Tavo valdžia. Tebus Tavo valia ir žemėje kaip ir danguje. Duonos mūsų gyvybiškai svarbios mums duok šiai dienai, ir atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet apsaugok mus nuo klastingojo”

Pabandykime kuo smulkiau peržiūrėti, išversti ir iš dalies atstatyti esmę, kurią galimai Jahušua įdėjo į šią maldą.

Tradiciniame tekste malda prasideda nuo žodžių “Tėve mūsų”, o tame trumpame tekste, kurį mes turime žodžiu “Tėve” Hebrajų kalboje greičiausiai tai skambėjo kaip Aba. Labai asmeniškas kreipinys Aba, jis jau savyje turi priklausančią priesagą, savyje turi santykį Aba.

Jahušua laikais taip kreipėsi tik į savo tėvą.

Negalima sakyti aba šel Moše (Moše tėvas) arba aba šel Filip (Filipo tėvas). Aba tai visada –mano tėvas, mano tėtis arba tiesiog tėtis. Galima pateikti pavyzdį:

Yra tokia istorija, kai vienas rabinas atvažiavo iš Babilono, jo kaimynas, kitas rabinas, paklausė jo ar gyvi jo tėvai. Jis paklausė: aba kajam? (Gyvas mano tėtis?) Ir atvažiavęs iš Babilono rabinas atsakė: aba kajam (mano tėtis gyvas), pateikęs užuominą, kad to rabino, kuris klausė, tėvas jau miręs. (Moed Katan 20a)

Čia mes matome, kad žodis aba vartojamas būtent kaip “mano tėtis”. Ir tai yra didžiulis proveržis judėjų maldai, todėl kad kreipinys aba anuomet dar nebuvo naudojamas. Pats Paulius kalba apie šį proveržį, sakydamas, kad mes priėmėme į širdį Ruach, kuri leidžia mums šauktis Aba, Tėve! Laiške Galatams, jis sako: jūs priėmėte Ruach (“dvasią”), naują Ruach, kuri jums davė įsūnystės Ruach, kuri davė jums galimybę šaukti Aba Tėve, tai yra kreiptis į Kūrėją – Aba.

Jei mes palyginsime šią maldą su ta malda, kuri anuomet buvo paplitusi sinagogose, kuria meldėsi kaskart po Toros skaitymo, malda kuri šiandien žinoma kaip kadiš, tai mes pamatysime joje žodžius: “te būna iššaukšintas ir te bus pašlovintas Jo didis Vardas”

Judėjai meldėsi trečiuoju asmeniu, kaip lyg tarnas meldžiasi apie savo šeimininką. Bet maldoje, kurią mokiniams davė Jahušua, yra visiškai naujas priėjimas. Įsūnystės Ruach, kuri gali būti duota žmogui, jei jis prisipildo Ruach ha Kodeš (atskirtosios “dvasios”) ir Ruach leidžia kreiptis į Kūrėją: “Aba”!

Sekanti Jahušua maldos eilutė:

“Te bus pašlovintas Tavo Vardas”

Kai kas panašaus yra ir judėjiškame tekste, anuomet paplitusioje maldoje, kaip mes sakėme: “te būna išaukštintas ir pašlovintas Jo didis Vardas.”

O čia, Jahušua maldoje, mes matome kreipimąsi: te būna pašlovintas Tavo Vardas – kreipinys pirmuoju asmeniu, skirtingai nei kreipinyje Vardas Jo.

Ką reiškia “pašlovintas Vardas”? Vardo pašlovinimas nuo seno buvo susijęs su saviauka, su pasiruošimu numirti už Kūrėjo Vardą, už savo tikėjimo atstovėjimą. Tai taip ir vadinama “Vardo pašlovinimas” (Kiduš haŠem). Jahušua moko mus liudyti maldos metu, kad Visagalio Vardas mūsų gyvenime mums yra kadoš (labiausiai atskirtas). Mes turime pasistengti įveikti, peržengti savo meilę sau ir iškelti virš savęs Valdovų Valdovą, šlovinti Jo Vardą ir būti pasiruošus už šį Valdovą numirti!

Apie tai kalba ir trečioji maldos eilutė: te ateina Tavo VALDŽIA.

Matas ko gero aiškina šiuos žodžius “te ateinie tavo valdžia” pridėdamas “te būna Tavo valia žemėje, kaip ir danguje”. Kodėl jis duoda tokį paaiškinimą? Todėl, kad “te būna Tavo valia, kaip ir danguje” tai valdymo žemėje patvirtinimas. Šemayim (danguje) Visagalis jau valdo, ten Jis nedalomas valdovas, valdo su daugybe malachim (atskirtų pasiuntinių). Ten taika tarp visų.

Žemėje mes taiką turime patvirtinti, bet tai nereiškia, kad mes turime užsirašinėti į taikdarius JT “Mėlynieji šalmai”. Mes turime sutaikyti su Visagaliu kiekvieną žmogų, kad kiekvienas kelias prikluptų prieš Sutverėją Jahušua vardu. Kad visos tautos ateitų į šlovinimą ir visas pasaulis pripažintų Visagalį Valdovu, kaip apie tai pasakyta:

“tą dieną bus Alohim Valdovu virš visos žemės ir bus יהוה Vienintelis ir Vardas Jo Vienintelis.”

Kad žmonės atsisakytų visų stabų: ir dvasinių ir materialinių ir aukščiau už viską iškeltų Visagalio Vardą. Kad visoje žemėje būtų vienas vienintelis Valdovas. Ir tai trečias maldos lygis, mes sakome, kad mes priimame įsūnystės Ruach ir mes pasiruošę numirti už savo Tėvą, kad atstatyti Jo Valdžią žemėje.

Ketvirtąją eilutę mums bus sunkiausia suprasti.

Dėl šios maldos eilutės vertėjai daugiausia nesutaria. Žodis “duona” aiškus, suprantama ir “duok mums kasdien, t.y. duok mums dieną iš dienos” (hebr.: jom jom) nesunku išversti kiekvieną šį žodį. Bet žodis, kurį verčia kaip “gyvybiškai svarbu” (lt. išversta kaip – kasdienės) – didžiausia problema. Šį žodį galima versti kaip – būtent arba maitinanti duona – kaip tai, kas mus maitina. O galima išversti kaip žodį “rytojaus”.

Esmė tame, kad šis graikiškas žodis graikiškuose tekstuose sutinkamas tik du kartus ir abu kartus maldose. Vieną kartą Mato evangelijoje, vieną kartą evangelijoje pagal Luką. Todėl sunku suprasti kokį hebrajišką žodį jie vertė į graikišką žodį.

Kodėl aš pasakiau hebrajišką? Vėlgi nedidelis nukrypimas:

Buvo bandoma atstatyti šios maldos aramėjišką tekstą. Daugelis manė, kad Jahušua nuo pradžių davė ją bendra aramejiška kalba. Kai kurios maldos, ypač kadiš malda, iš tiesų buvo aramėjų kalba. Ir vis tik remiantis daugumos kitų tyrimu, galima manyti, kad Jahušua, pagal bendrą visuotinai pripažintą tradiciją, kada su mokiniais kalbėjo apie kadoš dalykus, kalbėjo hebrajų kalboje, šnekamojoje kalboje vartojo aramėjų kalbą.

Todėl ir spėju, kad kai Jahušua mokė mokinius maldos, kalbėjo su jais hebrajų kalba, kurią jie, be abejonės, žinojo taip pat kaip ir aramėjų. Tai yra hebrajų kalba buvo kadoš tekstų kalba, Kadoš (atskirtoji) kalba.

Taigi, Jahušua moko mus prašyti mūsų duonos, būtinos mums arba rytojaus duonos, duok mums kiekvieną dieną. Būsimojo laiko duona, ateinančio pasaulio duona arba tai kas būtina mūsų palaikymui, mūsų Ruach (dvasiniam) palaikymui (maistui)?

Aš galvoju, kad čia nuo pradžių įdėta dviprasmybė. Mes matome, kad hebrajų žodžio polisemija (daugiareikšmiškumas) slypi ir graikiškame tekste ir kalba eina tiek apie gyvybiškai svarbią duoną, tiek apie rytojaus dienos duoną: rytojaus duoną duok mums šiandien.

Jei vėl palyginsime žodį judėjiškoje maldoje kadiš, pasakyta: Te įtvirtina JIS savo valdžią jūsų gyvenime, jūsų dienomis. Ir mes prašome, kad ateinanti valdžia būtų įtvirtinta mūsų dienomis. Ir čia labai panašus prašymas, kurį mes matome tradicinėje judėjų maldoje.:

Ateinančią VALDŽIĄ duok mums kiekvieną dieną.

Bet Jahušua maldoje atsiveria dar viena reikšmė. Žodis gyvybiškai svarbus, būtinas (liet. vertimuose kasdienės) – duok mums gyventi besiartinančia tavo valdžia. Mes ne šiaip meldžiame apie tai, kad ateitų valdžia, mes prašome ta valdžia gyventi, prašome per save tą valdžią įgyvendinti. Maldos tęsinyje Jahušua mus moko:

„atleisk mums mūsų nuodėmes, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams“

Žodis nuodėmė hebrajų ir aramėjų kalbose – chova – prievolė, skola. Kada mes padarome nuodėmę, mes lyg ir tampame skolingi, t.y. mūsų dangaus „sąskaitoje“ susidaro skola. Žmogus, kuris nusipelno bausmės vadinamas „Chajav“ (kilęs iš to pačio žodžio). Mes meldžiamės:

Atleisk, nurašyk nuodėmes mūsų, nes mes atleidžiame bet kuriam mūsų skolininkui.

Iš kur pas mus atsiranda skolininkai? Jahušua sako: „prašančiam duok, norinčiam pasiskolinti neatsakyk, paėmusiam iš tavęs nereikalauk atgal“. Nereikalauk nereiškia nenorėk gauti. Ištaisytame pasaulyje skolininkas privalo grąžinti savo skolas, todėl kad jis pats stovi prieš Visagalį. Jei žmogus pasiskolino iš mūsų pinigų ar paėmė kokį daiktą – grąžtą ar pjūklą ir negrąžina mums, mes galime norėti susigrąžinti savo daiktą dėl dviejų priežasčių:

  1. Tiesiog, tai yra mūsų ir mes norime, kad mūsų mums grąžintų.
  2. Kai žmogus negrąžina mums to ką iš mūsų pasiėmė, jis nestovi prieš Visagalį, jis pats yra nuodėmėje ir ko mes galime norėti, tai kad mums grąžintų, tam, kad žmogus grįžtų pas Visagalį.

Iš paėmusio nereikalauk – nereikalauk dėl savęs. Bet ištaisytame, pakitusiame pasaulyje, suprantama, kad žmogus turi grąžinti tai, ką jis paėmė. Mes savo širdyje, dėl savęs paleidžiame visą ką iš mūsų paėmė, bet mes tikimės, kad žmogus mums grąžins, todėl, kad jis stovi ir prieš Visagalį.

Ir paskutinė maldos eilutė:

„ir nevesk mus į pagundymą“, Matas pridėjo: „bet apsaugok mus nuo piktojo“.

Tai taip pat labai išplitusi frazė judėjų maldoje. Mes ją sutinkame įvairiose užrašytose maldaknygėse – jau Gaono epochoje (IV-V amžiuje) kada rabinai sako: „neįvesk mūsų nei į pagundymą, nei į gėdą, nei į išbandymus ir t.t.“ Pats sunkiausias dalykas tikinčiam žmogui, tai išbandymai. Kančios. Visagalis nesiunčia jų mums iš išorės. Jos tiesiog, mūsų nemokėjimo bendrauti su pasauliu, vaisius. Jų šaknys – kūno geismas, akių geismas, pasaulietiškas išdidumas..

Medis geras iš išorės ir malonus skoniu (kūno ir akių geismas) ir jis duoda žinių (pasaulietiškas išdidumas), trys elementai per kuriuos suklupo Hava – pirmoji moteris, visos žmonijos motina. Trys elementai. Tuos pačius tris elementus mes galime pamatyti ir Jahušua išbandyme, kada šetonas jį išbando. Mes prašome Visagalio malonės, kad Jis pašalintų nuo mūsų piktą prigimtį – jeicer ara, kad Jis šiam karui su mūsų pikta prigimtimi vadovautų mumyse, kad Jis padėtų mums šiame mūšyje. Be mūsų taip pat to neįmanoma padaryti, bet mes negalime būti šio mūšio nugalėtojai be Visagalio malonės.

Jei mes peržiūrėsime šią maldą iš viršaus į apačią arba iš apačios į viršų, arba nuo galo iki pradžios, nuo pradžios iki galo, mes pamatysime septynis skirtingus laiptelius. Pastaruoju metu mes daug kalbėjome apie septynetą kaip apie fundamentalų pasaulio sutvėrimo principą.

Ir Jahušua malda taip pat duoda mums septynis kelio etapus:

Pirmas etapas „nevesk mus į pagundą“. Ant šio laiptelio mes prašome Visagalio uždaryti mums akis, kurios atsivėrė Adomui. Atskirti mus nuo šio pasaulio, suteiktų mums galimybių, kad išvengtume šio pasaulio, neieškotume žemiškų brangenybių. Tai yra kelio pradžia, pirmas laiptelis.

O kada mes gauname šią malonę mes atleidžiame visiems savo skolininkams, mūsų jau nejaudina mūsų turtas, žemiškosios brangenybės, todėl, kad mes jau pažinome ruach (dvasines) vertybes. Tai yra antrasis laiptelis. Ant jo mes pažinome Kūrėjo Ruach dovanas ir Alohim atleidžia mums mūsų kaltes. Kai mes atrišome viską kas mus buvo surišę, palikę auką prie aukuro nuėjome ir išsprendėme visas problemas su draugais, po to Alohim priima mūsų auką ir atleidžia mums mūsų nuodėmes. O atleisdamas mums mūsų nuodėmes Jis padaro mus švarius ir tinkamus aukai.

Maldos centras „mūsų rytojaus duonos duok mums šiandien“. Jei prisimename, kada šetonas sako Jahušua jei tu alkanas, – paversk akmenį į duoną, Jahušua atsako, kad žmogus ne pačia duona gyvena, ne vien tik duona, o visokiu žodžiu išeinančiu ir Alohim lūpų. Žmogus ištiesų minta ne duona, ne kūniška duona, o Alohim žodžiu, kuris sutvėrė šią duoną. Ir mes prašome, kad mūsų duona būtų Jo Žodis. Kad mes maitintumėmės artėjimu prie Jo valdžios, kaip pats Jahušua sako: „maistas Mano tai vykdyti Mano Kūrėjo valią“.

Kada mes prisisotiname tuo, mes pradedame tarnystę dėl valdžios valdymo, įkūnydami „teateinie Tavo valdžia“. Ir melsdamiesi mes prašome tos tarnystės kuri siekia, kad visi priimtų Jo šlovingąją valią, priimtų Kūrėjo valią. O per tai mes pašloviname Jo Vardą. Visą gyvenimą mes atiduodame tam ir per tai, laikui atėjus, mes pakylame ant pačio aukščiausio laiptelio, kai įsūnystės Ruach pripildo mūsų širdis ir galime šauktis Aba! (Tėve!). Tai pats aukščiausias lygis, tas pats įsūnystės lygis, kuris atsiveria per Jahušua.

Tai atskirtas kelias kuriame mes stovime kasdien, skaitydami šią maldą. Tai yra tai ko mes iš esmės prašome, prašome pripildyti mus Ruach, kuri leistų mums šauktis Aba! Leistų vadintis mums sūnumis. O tai neįmanoma tada kai mes tenkinamės šiuo pasauliu. Neįmanoma nepasitraukus nuo pagundos, neatleidus visiems skolininkams, tam kad mums būtų atleistos mūsų nuodėmės. Neįmanoma tol kol nepadarėme savo duona Jo valios, neleidome Jam valdyti mūsų gyvenimuose ir nepašlovinome Jo Vardo.

Visi šeši etapai, šeši laipteliai veda į pagrindinį laiptelį – įsūnystės laiptelį.

Ir tame yra Jahušua malda, tame yra pagrindiniai jos proveržiai, nugalėjimai. Todėl, kad aš žinau, kad daugelis jau lygino Jahušua maldą su kadiš malda. Pakartosime maldą kadiš trečiuoju asmeniu. Ji pasakoja apie Alohim. Joje nėra kreipinių į Alohim kaip į Tėvą, ir netgi kada kreipiamasi į Tėvą: “pašlovintas, Tu Adoni”, visuose priimtuose pašlovinimuose, pereina į trečiajį laipsnį: Kuris atskyriai mus…., kuris padarei mums…., kuris davei mums… Ir ne viename pašlovinime nesikreipiama kaip į Tėvą.

Visa esmė Sūnaus maldoje ir yra galimybė tapti Alohim sūnumis, tai yra tai ko prašo išmokyti vienas iš Jo mokinių.

Gaila, kad iki mūsų neatėjo Jono malda, ta malda kurios mokė Jonas savo mokinius, bet mes galime matyti kiek Jahušua malda skiriasi nuo tos, kuri buvo priimtina ir priimtina šiai dienai judėjiškame pasaulyje.

Mes galime pamatyti tą proveržį, kurį Jahušua davė savo mokiniams, galimybę kreiptis į Visagalį kaip į Aba-Tėvą. Šiandien daugumoje izraelietiškose maldose daug skamba žodis Avinu (Tėve mūsų). Kaip tauta Izraelis kreipiasi į Alohim kaip į Tėva, bet tai kol kas tik – Avinu – Tėve mūsų, kreipinys tėve mano tai ypatingas proveržis, kuris yra būtent Jahušua žodžiuose.

Greičiausiai tai ir buvo nuo pradžių maldoje, todėl, kad ir pats žodis avinu tuo metu buvo sunkiai randamas kaip kreipinys į Visagalį. Pradžioje ten buvo žodis Aba – Mano Tėve.

Štai tokia šios maldos esmė. Galima klausti, jei šis kreipinys kaip Aba, tai kodėl sakoma atleisk mums, duok mums arba mes ir t.t.? Todėl, kad žmogus kas jis bebūtų, visais laikais stovi ir atstovauja Izraelio tautai. Pamename, kada pranašė klausia, ką padaryti dėl tavęs, jis atsako tarp tautos tavo gyvenu. Mokiniai nors jau ir gali kreiptis į Alohim kaip Aba, nors ir priėmė įsūnystės Ruach, jie vis dar atstovauja visai tautą, visai Alohim tautai ir tai yra Alohim valdžios įtvirtinimo žemėje dalis. Kada visa tauta kreipsis žodžiu Aba – Tėve.

Vertimas mokymo “Išmokyk mus melstis. “Tėve mūsų” malda”. Aleksas Blendas